Heidelbergas ir akmenų jūra

Jei galvojate, ką (dar) būtų galima pamatyti Vokietijoje, darykite, kaip japonai: būtinai į savo sąrašą įtraukite ir Heidelbergą. Nesižavėti šiuo miestu neįmanoma. Tikrai. Skaityti toliau

Kodėl vokiečiai pamišę dėl detektyvų?

Vokiečiai labai mėgsta kriminalines istorijas. Tačiau jie neturi „penktojo puslapio“ dienraščiuose ar atskiro kriminalinių naujienų vedėjo žiniose. Bet jie garantuoja kriminalinių romanų autorių finansinį saugumą, televizijos dėl žiūrovų prime-time laiką pildo detektyviniais filmais ir trileriais, o klausiamiausiųjų viršūnėse tvirtai laikosi tikras kriminalines  istorijas pančiojančios tinklalaidės. Tad kodėl vokiečius taip žavi kriminalinis turinys? Skaityti toliau

Pėsčiomis per jūrą iki Hamburgo

Skamba kaip iš fantastikos knygos. Bet tikrai taip yra. Tik štai, iš Hamburgo reikia važiuoti beveik 100 kilometrų į Vakarus, kad ir vėl atsidurtumėte jame. Šiaurės jūros sala Neuwerk beveik 700 metų yra Hamburgo dalis. O kai atslūgsta vanduo, iki jos galima nueiti pėstute. Nebūtina tai daryti, bet – patikėkite – labai įdomu. Skaityti toliau

Riugenas. Sala, kuria neįmanoma nesižavėti.

Riugeno salos vizitinė kortelė – kreidos olos

Kai ir birželio mėnesio skrydžiai į Lietuvą buvo atšaukti ir vis dar nebuvo aišku, ar galėsiu išskristi, supratau, kad kažką turiu daryti, kad užpildyčiau tą ilgesio tuštumą. Reikia prie Baltijos jūros ir kuo arčiau Lietuvos. Štai taip atsidūrėme Riugeno saloje. Ir, kaip mano brangi draugė Angelė sako, tai buvo žiauriai geras sprendimas. Skaityti toliau

THE BEATLES pradžia Hamburge

Prieš pirmąjį pasirodymą Hamburgo klube “Indra“

Nebūtų Hamburgo, nebūtų garsiosios grupės The Beatles – štai toks pavadinimas papuošė straipsnį viename dienraštyje apie šios ketveriukės pradžią jų muzikinėje karjeroje. O kur Liverpulis? – turbūt klausiate. Taip, jo šioje istorijoje taip pat yra, bet tik šiek tiek. Tad kviečiu į kelionę į Hamburgą The Beatles keliais. Skaityti toliau

Goslar. Harco kalnų širdadaužis

Kai nuotraukose mačiau Goslar vaizdus, aikčiojau. Bet vistiek tyliai sau galvojau: „Pagražinta“. Tačiau, kai pati jame pabuvau, negalėjau patikėti – miestas kaip iš atviruko, kuriame vaikštai nuolat aikčiojant. Skaityti toliau