Tarptautinis filmų festivalis “Berlinale”: ir aš ten buvau!

ipp„Berlinalės“ virusu užsikrėčiau jau pernai. Buvau tiesiog apžavėta filmo nuotaika pulsuojančiu Berlynu. Rodos, visas miestas tuo ir tegyvena – kinu. Kaip mažas vaikas, išsižiojusi iš nuostabos, stebėjau, kas vyksta aplink mane. Ėjau ten, kur mačiau besibūriuojančius žmones, raudonus patiestus kilimus. Ir jūs nepatikėsite, nereikėjo alkūnėmis brautis į pirmas eiles, nereikėjo per naktis stovėti ir laukti, kol pasirodys pasaulinio garso kino žvaigždės. Tiesiog, kad atsidūriau laiku ir vietoje, pamačiau tuos, kurių net susapnuoti nedrįsčiau. Aktoriai iš kino ekranų buvo man tiesiog ranka pasiekiami.

Aktorius Bill Murray - deja, tik iš nugaros. Iš jaudulio nepavyko "pagauti" padorios nuotraukos
Aktorius Bill Murray – deja, tik iš nugaros. Iš jaudulio nepavyko “pagauti“ padorios nuotraukos

Štai tada supratau, kad aš tai noriu dar kartą išgyventi ir būtinai turiu grįžti kitais metais tuo pačiu metu į Berlyną. Tada, kai „Berlinale“ vėl užvaldo Vokietijos sostinę, vasario mėnesį dešimčiai dienų. Man užteko savaitgalio.

ippGalima sakyti, kad „Berlinale“ yra mažylis brolis šalia dičkių – Kanų, Venecijos kino festivalių ir Oskaro teikimo ceremonijos. Bet, sakoma, Berlyno kino festivalis yra vienintelis, kuriame gali lankytis ir kiekvienas mirtingasis. Tokių kiekvienais metais būna apie 500 tūkstančių. Šiais metais į šį skaičių patekau ir aš. Tiesa, gauti bilietą į norimą filmą, sakyčiau, prilygsta tikrai medžioklei. Nors tokioje dar niekada nebuvau, bet bent jau pažadinau medžioklinį instinktą. Bilietus galima įsigyti skirtingais keliais. Tiesą sakant, tokiais sudėtingais kaip labirintais, ir man vis dar neperprastais. Jei nepasiseka vienu būdu, būtinai bandyti kitu. Mat kiekvienam variantui yra ribotas bilietų skaičius. Vienas būdas – bilietų pardavimo atidarymo dienos išvakarėse nakvoti prie pagrindinės kasos. Abejoju, ar taip daryčiau net jei gyvenčiau Berlyne. Kitas būdas – pirkti bilietus tris dienas prieš filmą. Gerai, jei gyveni tame pačiame mieste. Dar galima bandyti internetu, geriausia budėti prie mygtuko „Pirkti“ jau prieš 10 valandą. Nepavyko ir šis planas. Vietiniams dar gali pasisekti, kasdien užeinat į festivalio kasą ir pasiteiraujant, gal yra bilietų šią minutę į norimą filmą. Mano draugė į mūsų pasirinktą filmą gavo tik vieną bilietą. Tačiau mes nenuleidome rankų ir filmo dieną užsukome į kino teatrą. Ir fortūna mums tiesiog nusišypsojo tiesiai į veidą. Gavau bilietą ir aš.

Šį įvykį tiesiog privalėjau įamžinti :-)
Šį įvykį tiesiog privalėjau įamžinti 🙂

 

Galėjo ta pati fortūna mus tiesiog stipriai apglėbti. To ji, deja, nepadarė. Į kitą filmą, rodomą tą pačią dieną bilietų nebuvo, tiksliau tą minutę nebuvo. Paskutinė viltis – bandyti bilietus nusipirkti valandą prieš filmą. Ech, pasirodo, vėl padarėme taktinę klaidą. Į eilę reikia geriausia pusvalandžiu anksčiau atsistoti. To nepadarius, atsitiks kaip mums ir dar kokiems 50 žmonių, kurie visi turėjo vilties patekti į šį filmą, bet nepateko. Tai ko ne medžioklė? 🙂 Skamba, kaip varginantis reikalas, bet man tai buvo absoliutus nuotykis. Ypač smagu matyti, kad į šią „akciją“ įsijungia visos kartos (žinoma, priklausomai nuo filmo): nuo elegantiškos močiutės, pasirėmusius lazdele, iki paauglio, vilkinčio patogius džinsus.

Nuotr. iš www.berlinale.de
Nuotr. iš http://www.berlinale.de

Šiais metais „Berlinale“ pūtė 65 žvakutes nuo torto. O viskas prasidėjo (ne tortų valgymas, o kino festivalis) praėjus šešeriems metams po Antrojo pasaulinio karo, kai Berlynas dar gyveno tarp griuvėsių. Kadangi miestiečiai vėl ilgėjosi blizgesio, šventinio šurmulio, tarptautinio pripažinimo, filmų festivalis buvo iškart priimtas berlyniečių. Po penkerių metų jį į savo gretas priėmė ir didieji filmų festivaliai – grandai. Nuo pat pradžių geriausių filmų kūrėjams įteikiamos auksinės ir sidabrinės lokio statulėlės (lokys yra Berlyno miesto simbolis). Deja, į apdovanojimų įteikimą bilietai nepardavinėjami. O galėtų.

Tačiau ir negavus bilietų į filmus, „Berlinalę“ pajunti vaikštant, ypač vakare, Potzdamer Platz ar Marlene-Dietrich-Platz. Ten, kur įsikūręs filmų festivalio centras, kur ištiesti raudoni kilimai ir vyksta apdovanojimai. Geriausia užklysti tomis dienomis, kai kviestinės kino žvaigždės svečiuojasi mieste. Ten pat yra ir du kino teatrai, gyvenantys „Berlinalės“ pulsu. Vakarais vyksta pokalbiai, diskusijos apie filmus. Užsukus tose gatvėse įsikūrusiose kavinėse, stebi čia pat bendraujančius žurnalistus iš skirtingų šalių ar festivalio fanus, ne tik vietinius, bet ir atvykusius, kurie tomis dienomis „serga“ kinu ir kine. Man tai virusas, kuriuo taip smagu būti užkrėstai.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s