Istorijos atkarpa, kurios geriau nebūtų buvusios arba kodėl 88 yra neigiamas ženklas Vokietijoje

Sergio Bruno nuotr.

Sergio Bruno nuotr.

Iš tiesų, geriausia, jei šios istorijos atkarpos visai nebūtų buvusios. Geriau būtų ne tik milijonams likimų ir šeimų, daugeliui tautų, bet ir patiems vokiečiams. Tai, apie ką aš šįkart noriu papasakoti, tai yra beveik kaip iš Hario Poterio knygos –  Tamsos valdovas, kuris dažnai buvo minimas kaip Tas, kurios vardo geriau neminėti. Aš šįkart apie Antrojo pasaulinio karo, nacių ir Adolfo Hitlerio šešėlį.

Gal kiek drąsu apie tai rašyti, nežinau. Tiesiog ilgai nešiojausi šią temą su savimi ir gal dėl to  pribrendau. Matau, kaip patys vokiečiai į tą istorijos etapą reaguoja, kaip jie apie tai kalba ir kaip priima. Viena tai tikrai aišku – jiems ne tas pats. Vokietija lyg šiol moka už Antrojo pasaulinio karo padarinius (finansine prasme), o štai eiliniai vokiečiai už tai moka kitokia kaina.

Pirmą kartą tuo įsitikinau prieš daugiau kaip 10 metų. Susidraugavusi su tuo metu Vilniuje studijuojančia vokietaite, atsivedžiau ją į vakarėlį. Svečių tarpe atsirado porą, kurie norėjo pademonstruoti savo vokiečių kalbą, ir pasisveikino su Susanne taip, kaip seniau būdavo pasveikinamas Hitleris: Heil Hitler. Vargšė mano naujoji pažįstama liko pasimetusi ir puolė mano bičiulių atsiprašinėti už tai, ką padarė naciai. Likau nesuprasta. Juk jai vos 20 metų. Juk ji nieko nepadarė. Juk jos gal net būsimi seneliai nebuvo susitikę, tai, vadinasi, jos tėvų gal dar net nebuvo planuose, tai jos tuo labiau. Aš Susannės paklausiau: „Už ką tu atsiprašinėji?“. O ji man: „Tai juk mano šalis ir viskas vyko mano tautiečių vardu, net jei tai ir buvo naciai“. Tik tada aš, naivi studentė, supratau, kiek ši tema dar jautri patiems vokiečiams ir kiek dar jautri gali būti ateinančioms kartoms.

Pritrenkiantys faktai

Sergio Bruno nuotr.

Sergio Bruno nuotr.

Sausio mėnesį buvo minimas Aušvico koncentracijos stovyklos 70-metis, todėl Antrojo pasaulinio karo padariniams ir prisiminimams buvo skiriama daug vietos Vokietijos žiniasklaidos priemonėse. Vis dėlto socialiniuose tinkluose piktinosi kai kurie internautai: kiek galima apie tai kalbėti. Tačiau patys žurnalistai juos tildė, sakydami: tai mūsų praeitis, jos ignoruoti negalima, o tuo labiau tai vis dar aktualu. Juk vis dar yra gyvų liudininkų, išgyvenusių tai, ko, rodos, negalima išgyventi. O tuo labiau vis išlenda naujų pritrenkiančių faktų.

Pavyzdžiui, atsiranda pasigesti meno kūriniai. Pernai žiniasklaida

mirgėjo nuo žinios, kad vieno meno kolekcionieriaus Corneliaus Gurlitts‘o namuose rasti paveikslai, kurie dingo po Antrojo pasaulinio karo ir apie kuriuos jis niekam nepasakojo. Paaiškėjo, kodėl ir kaip, šie meno kūriniai atsidūrė jo slaptoje kolekcijoje. Pasirodo, jo tėvas taip pat buvęs kolekcionierius, o be to, aktyvus nacių judėjimo narys. Tiesa, Gurlitts‘as jaunesnysis tų kūrinių neatidavė. Laikėsi tvirtai savo nuomonės: šie kūriniai priklauso jam ir niekam kitam. Testamente jis juos užrašė Šveicarijai ir keletą mėnesių po skandalo mirė.

Spiegel virselisO kartais paaiškėja, kad juodoji karo dvasia gyvenusi nuosavuose namuose. Tokį šoką patyrė vieno didžiausio žurnalo „SPIEGEL“ žurnalistas ir apie tai atvirai pasidalijo. Jo tėvui, Georgui Schnibben, apsigyvenus senelių namuose, sūnus rado dokumentų dėžes, kurios atskleidė tikrąjį jo tėvų veidą. Pasirodo, tėvas ir jo žavioji mama (tokią jis ją atsimena), mirusi, kai būsimasis žurnalistas skaičiavo 12-uosius savo gyvenimo metus, buvo pavyzdingai aktyvūs naciai. Kurie, jei reikėjo, žudė žmones. Jis žinojęs, kad tėvas užkietėjęs nacionalistas. Tačiau net neįtarė, ką jis iš tiesų veikė. Savo rašinyje žurnalistas klausia: o kiek manyje yra mano tėvų? Ar būčiau išdrįsęs tėvo daugiau detalių išklausti, jei tas dėžes būčiau radęs anksčiau, kai jis dar buvo sąmoningas ir stiprus? Garantuoju, kad tokių šeimos tragedijų Vokietijoje yra kur kas daugiau. Tik kaip sunku apie tai kalbėti ir, svarbiausia, pripažinti faktus.

Koncentracijos stovyklų paslaptys

Sergio Bruno nuotr.

Sergio Bruno nuotr.

Jei vaikai nenutuokia, kas buvo tikrieji jų tėvai, tai tikrai nestebina faktas, kad net žmonės, gyvenę netoli koncentracijos stovyklų, nelabai ką žinojo, kas ten iš tiesų vyksta. Tai sužinojau apsilankiusi buvusioje koncentracijos stovykloje Neuengamme, Hamburgo pakraštyje. Ši buvusi didžiausia Šiaurės-Vakarų Vokietijoje,  didžiausia yra Pietų Vokietijoje, netoli Miuncheno, Dachau miestelyje. Ir iš tiesų, iš kur jiems žinoti, jei jų niekas nelietė, o ir niekas apie tai nepasakojo. Jei pasakojo, tai tik kaip apie nusikaltėlius. Ši koncentracijos stovykla buvo darbo stovykla, į kurią pateko nusikaltėliais laikomi Rytų ir Vidurio Europos žmonės, tarp jų ir tūkstančiai lietuvių. Dujų kamerų čia nebuvo, tačiau tai nesumažino mirusiųjų skaičių. Darbo sąlygos, gaminant plytas, maisto trūkumas ir ligos pakirsdavo net pačius stipriausius.

Sergio Bruno nuotr.

Sergio Bruno nuotr.

_MG_0805

Sergio Bruno nuotr.

Iš tiesų, čia apsilankyti kaip atminimo vietoje, galima tik 10 metų. Iškart pasibaigus Antrajam pasauliniui karui, šioje 57ha teritorijoje buvo įsikūrę britai su savo karine baze, o iki pat 2005 metų čia buvo kalėjimas. Tik kai dar gyvi, sunkias sąlygas išgyvenę liudininkai vis garsiau pradėjo reikalauti, kad negalima ignoruoti fakto, tai kas buvo, kalėjimas buvo iškeldintas, o tai tapo vieta, kurioje apsilankyti gali kiekvienas. Išlikę yra 15 autentiškų pastatų. Kai kuriuose, rodos, vis dar užuodi mirtį ir matai sunkiomis sąlygomis dirbančius kalinius…

Karo šešėlis kasdienybėje

Neigiamas emocijas kelia ne tik buvusios koncentracijos stovyklos. Štai Hitlerio pavarde niekas nebenori vadintis. Šios pavardės turėtojams buvo leista ją pakeisti. Suprantama. O žodis „eutanazija“, kas kone visose kalbose, reiškia tą patį – padėti mirti, liko Antrojo pasaulinio karo žodyne. Hitleris šiuo terminu vadino žydų žudymą. Vokiečiai eutanazijai rado pakaitalą – tiesioginį vertinį Sterbehilfe.

Nuotr. @koeperkirmes / www.twitter.com

Nuotr. @koeperkirmes / http://www.twitter.com

O vienas naujausių nesusipratimų nutiko pernai. Amerikiečių kompanija „Procter&Gamble” Vokietijoje paleido į rinką skalbimo miltelius „Ariel“ su nauja pakuote – nacionalinės futbolo komandos marškinėlių imitacija su numeriu 88 (83 + 5 – penkiais skalbimais daugiau). Klausiate, o kas čia tokio? Akivaizdu, to nežinojo ir patys gamintojai. Pasirodo, 88 buvęs Hitlerio pasveikinimo simbolis (H yra aštuntoji vokiškos abėcėlės raidė, vadinasi, Heil Hitler = 88). Tik kai pirkėjai tai pastebėjo, skalbimo miltelių gamintojai šią pakuotę iškart išėmė iš rinkos.

Akivaizdu, dar prireiks laiko, kol Antrojo pasaulinio karo šešėlis Vokietijoje sumažės. Nuo jo pabaigos praėjo net 70 metų, bet panašu, kad tiksliau reikia sakyti – tik 70 metų.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s