Vokietijos miške amžinojo poilsio gali atgulti kiekvienas

Miske su sunimisUžtrukau su savo naujausiu įrašu. Dovanokit. Mano rašymo laiką dar pradėjau skirti ir dienraščiui “Lietuvos rytas“. Tačiau savo tinklaraščio tikrai nepamiršau. Naudojuosi proga, kad naujausias straipnis (iš 2015 m. spalio 31 d.) puikiai tinka ir čia. Gero skaitymo.
***********
“Džiaugiuosi jus čia matydama, nes kapinės miške – tikrai ne kiekvienam“, – taip kas dvi savaites rengiamas ekskursijas po ypatingą mišką už Hamburgo pradeda Britta Walter. 

Šis miškas, rodos, niekuo neišskirtinis. Rudenį jis pasipuošia spalvomis, žiemą užklojamas sniegu. Čia savo kasdienius kilometrus įveikia gamtoje sportuoti mėgstantys vietiniai, pasivaikščioti ateina jaunos šeimos su vaikais, lakstymo džiaugsmu trykšta keturkojai. Tačiau iš tiesų miškas ypatingas, mat čia visi, kas tik nori, gali atgulti amžinojo poilsio.

 

Žymėti kapaviečių negalima

Tik specialios nuorodos į mišką, spalvotu kaspinu papuošti medžiai ar mažos ant jų pakabintos lentelės išduoda, kad

šis miškas gali tapti paskutine gyvenimo stotele. Artimiesiems čia privalu laikytis svarbiausios taisyklės – kapo priežiūra rūpinasi gamta. „Jokių žvakių, gėlių ar net pačios menkiausios užuominos, kur konkrečiai palaidotas žmogus, negali būti“, – teigė B.Walter, dirbanti kapines miške įkūrusioje kompanijoje „FriedWald“. Vis dėlto moteriai ir jos komandos nariams kartais tenka nurinkti puošmenas. „Laidojimo vietą patikėti tiktai miškui dažnam artimajam tikrai sunku, net jei nuo pat pradžių žinomos laidojimo miške sąlygos. Kai kurie bando medžių šakomis ar čia pat nukritusiais medžių lapais pažymėti artimojo poilsio vietą. Tačiau ir to mes, deja, neleidžiame, – „Lietuvos rytui“ atskleidė moteris ir čia pat pridūrė: – Dėl to manau, kad laidoti artimuosius miške – ne kiekvienam. Tiems, kuriems norisi prižiūrėti kapus, sodinti gėles, ši kapinių alternatyva netinka.“

Pasak B.Walter, mišką dažnai pasirenka žmonės, mėgstantys gamtą ir čia praleidžiantys daug laiko. Arba tie, kurie pavargo nuo daugybės kapų skirtingose kapinėse priežiūros. Nenorėdami būti našta ateinančioms kartoms, jie renkasi mišką. Vietoj kapinių medžių prieglobstį dažnai renkasi ir vokiečiai, neišpažįstantys jokios religijos.

Svarbi ir romantika. „Mūsų miške ilsisi viena pora, kuri čia pirmą kartą pasibučiavo. Ilgai dairytis medžio jiems nereikėjo. Vieta, kur jie pasibučiavo, jiems buvo žinoma ir po ilgų bendro gyvenimo metų“, – pasakodama šypsojosi B.Walter.

Poilsio vieta 99 metams

BrittaWalter_new

Britta Walter / Autorės nuotr.

Idėja suteikti galimybę laidoti žmones miške į Vokietiją prieš dešimtmetį atkeliavo iš kaimyninės Šveicarijos. Šiandien visoje šalyje yra beveik 200 paskutinės kelionės miškų. B.Walter įsitikinusi, kad šis skaičius didės, nes paklausa akivaizdžiai auga.

Tiesa, ne kiekvienas miškas tinkamas laidotuvėms. Jis pirmiausia turi būti mišrus, taip pat būtina gera infrastruktūra, takai. Svarbu ir medžiai – jie turi išstovėti mažiausiai 99 metus. Tiek laiko kiekvienam priklauso nusipirkta vieta ar pats medis. „Ši užduotis patikima girininkams. Tik jie gali pasakyti, ar medis atlaikys šimtą metų, ar jo nepuola grybas, ar po juo gali būti laidojami žmonės. Žinoma, mes vis tiek negalime suteikti šimtaprocentės garantijos. Juk tai – gamta“, – teigė B.Walter.

Originalių kapinių lankytojus ji veda gilyn į 77 hektarus užimantį mišką.

„Matote medžius, apjuostus spalvotomis juostomis? Šie medžiai dar laisvi. Tokių mūsų miške turime apie 2 tūkst. Prie kiekvieno gali ilsėtis daugiausia 10 žmonių“, – tvirtino moteris. Medžius atrenka B.Walter komanda kartu su girininkais. Jei medžiai stovi per arti vienas kito ar yra drėgnoje, kalvotoje vietoje, jie į sąrašą nepatenka.

Kokius medžius renkasi žmonės? Anot B.Walter, be konkurencijos populiariausi yra bukai. Savo ruožtu nebūtinai bus populiarus medis, kurio tiesiausias kamienas ar kuris tobulai išaugęs. „Dažnai norima kiek palinkusio, kuo nors išskirtinio medžio, kad būtų galima jį pažinti. Žinoma, kaina taip pat lemia pasirinkimą – kuo didesnis medis, tuo jis brangesnis“, – „Lietuvos rytui“ aiškino B.Walter.

Nuotr. iš www.friedwald.de

Medžio kaina gali siekti ir 6 tūkstančius eurų /Nuotr. iš http://www.friedwald.de

Kainos „FriedWald“ miškuose svyruoja nuo 770 iki 6350 eurų. Tai vienkartinis mokestis. Pigiausia – vieta prie bendro medžio. Kas nori pirkti medį, gali su draugais ar giminaičiais įsigyti draugystės arba šeimos medį. Tačiau kai kurie nori būti palaidoti tik dviese. Tokią galimybę miško administracija taip pat suteikia. Šios kategorijos medžių kaina prasideda nuo 2700 eurų.

Kartais savo medžio žmonės ieško miško gilumoje, o kartais pakraštyje. „Viena moteris specialiai pasirinko medį netoli gatvės, sakydama, kad jos motina labai mėgo žiūrėti pro langą, kad jai čia tikrai patiks“, – prisimena B.Walter.

Lankyti artimojo, ne jo kapo

„FriedWald“ miškuose lankytojai dažnai įsigyja medžius, nors laidotuvių nuotaikomis dar negyvena. Jie ateina

aplankyti medžio, mato, kiek jis paaugęs ar pasikeitęs. Tačiau tokių mažuma – daugelis ateina, kai šeimos narys jau iškeliauja anapilin. Taip buvo ir drisdešimtmetį perkopusios Natalie Starke šeimoje.

Apie mišką, priglaudžiantį amžinojo poilsio, N.Starke šeima žinojo seniai. Tad kai moteris neteko tėvo, apsispręsti, kur jį palaidoti, jai nebuvo sunku. „Išrinkome tokį medį, kad jis ir mamai patiktų. Ji irgi nori būti čia palaidota. Pasirinkome tiesų, tvirtą, bet dar neseną buką, kad galėtume matyti, kaip jis auga“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo moteris. N.Starke visai netrikdo, kad nėra žvakių, degančių ant kapo, nereikia nešti gėlių.

„Mes einame lankyti tėčio, ne jo kapo“, – teigė vokietė. Ji įsitikinusi, kad jos šeimai ritualai lankant tėvą įprastose kapinėse būtų nepriimtini. Su žvake, pliušiniu vilkšuniu, kurį šeimos galva labai mėgo, iškylos krepšiu – taip dažniausiai į mišką išsiruošia N.Starke, kai jį lanko kartu su motina ir seserimi.

„Susėdame prie mūsų medžio, deginame žvakę ir kalbamės. Taip, tarsi tėtis būtų kartu su mumis“, – teigė hamburgietė. Iš miško – net jei jis paverstas laidojimo vieta – ji išsinešanti gaivų aromatą, o ne slogią kapinių nuotaiką. N.Starke taip pat norėtų, kad jos pelenai rastų vietą šiame miške.

Laidotuvėse dalyvavo ir šunys

Urna / Nuotr. iš www.friedwald.de

Urna / Nuotr. iš http://www.friedwald.de

Dar viena svarbi šių miškų taisyklė – juose laidojami tik kremuoti palaikai ir tik specialioje urnoje, kuria pasirūpina miško administracija. Šios urnos pagamintos iš organinių medžiagų, tad per 3–5 metus iš jų nieko nebelieka. „Miškui laidotuvės negali pakenkti – tokia svarbiausia sąlyga. Mums svarbu, kad medžiai nenukentėtų, dėl to laidojame ne prie pat jų šaknų, o per 2–3 žingsnius nuo jų“, – pabrėžė B.Walter. Į kapines tarp medžių kelią randa ne tik tie, kurie neišpažįsta jokios religijos. Pasak B.Walter, katalikai ir protestantai taip pat dažnai čia pasirenka atgulti amžinojo poilsio.

Miško pakraštyje stovi šventintas kryžius, prie jo – keletas kelmelių. Čia dažnai prasideda paskutinis atsisveikinimas su velioniu, pasibaigiantis prie pasirinkto medžio. Per 9 metus B.Walter į paskutinę kelionę palydėjo beveik tūkstantį žmonių. Kaip pasakojo moteris, visos laidotuvės skirtingos. Miške buvo laidojama ir pagal indiškus ritualus, o į atsisveikinimą su šunų veisėju žmonės atėjo su savo keturkojais. Vieni renkasi dainas ar fleitos melodiją, kiti rodo skaidres. Vieni į duobę meta rožių žiedlapius, kiti pila mėgstamiausią mirusiojo alkoholinį gėrimą. Kiekvienas pagal save.

http://pasaulis.lrytas.lt/rytai-vakarai/vokietijos-miske-amzinojo-poilsio-gali-atgulti-kiekvienas.htm

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s