Sorbai – Vokietijos indėnais besivadinanti tauta

sorbai
Nuotr. iš http://www.mein-seenland.de

Jei ne sorbai, apie kuriuos sužinojau iš savo bičiulės, taip ir nebūčiau apsilankiusi Dresdene. Bet jei ne mano bičiulė, sorbai taip ir būtų likusi man nežinoma tauta. O ji Rytų Vokietijos žemėse gyvena daugiau nei 1000 metų. Apie juos sužinojusi, negalėjau nurimti – knietėjo siaubingai su jais susipažinti. Dėl to ir išsiruošiau į Sachsonijos žemę rengti reportažo “Lietuvos ryto“ dienraščiui. Žinote, bendraujant su sorbais, radau tiek daug panašumų su lietuviais – kalbos draudimai, kovojimas už tautos išlikimą, tautų gigantų priespauda, o kur dar pasididžiavimas dideliais ar mažais kiekvieno sorbo pasiekimais. Nesvarbu kurios srityje, svarbu, kad už savo regiono sienų. Gal dėl to man buvo ypatingai smagu apie juos rašyti. Štai šis pasakojimas.

Šimtmečius kovoję dėl išlikimo sorbai sukūrė vienybės tvirtovę /

“Lietuvos rytas“, 2016 liepos 9 d.

Vokietijos rytuose, prie Lenkijos sienos, gyvenantys sorbai save vadina indėnais. Ši slavų tauta dabartinėse vokiškose žemėse gyvena kur kas ilgiau nei patys vokiečiai. Vis dėlto per visus šimtmečius jie tiktai kartą bandė siekti savo regiono nepriklausomybės nuo Vokietijos. Rytų Vokietijoje įsikūrę sorbai – viena iš keturių Vokietijos tautinių etninių mažumų. Suskaičiuota, kad šiuo metu šalyje gyvena 60 tūkst. sorbų. Tačiau vieno dalyko išmatuoti neįmanoma – didžiulio jų pasididžiavimo savo kultūra ir tauta.

Išsilaikyti padėjo religija

DSC_0097Krostvico kaimas Rytų Vokietijoje, vos 50 km nutolęs nuo Lenkijos ir Čekijos sienų. 500 gyventojų turinti vietovė, apsupta miškų ir laukų. Kažkur mūkia karvės, retkarčiais suloja šunys. Pravažiuoja vienas kitas automobilis. Rodos, niekuo neišsiskiriantis, atsipūsti nuo miesto šurmulio siūlantis kaimas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Krostvicas – sorbų kaimas. Tai įvažiuojant išduoda ir iškaba – ant jos vietovės pavadinimas parašytas dviem kalbomis: vokiečių ir sorbų. Valstybine kalba vietiniai bendrauja tik su svečiais, tarpusavyje – tik sorbiškai. Gyvenvietės viduryje stovi Wjeselinų šeimos namas. Po jo stogu visais laikais tilpo kelios kartos. Jame užaugo Sebastianas Wjeselinas. Dabar

Betina Wjeselina
Betina Wjeselina

čia gyvena jo šeima: žmona Betina, 26 metų sūnus Ignacas, 19-metė dukra Agnes su vyru ir dar metų neturinčiu sūnumi. Wjeselinų namų durys visada atviros. Svečiai pas juos įgriūva iš anksto neperspėję. Tačiau sorbai kitokių taisyklių ir nežino. „Artimas ir šeimyniškas bendravimas gyvuoja ne tik tarp šeimos narių, bet ir tarp pačių sorbų – tai labai būdinga mūsų tautai, – su pasididžiavimu sako Betina Wjeselina. – Artimiausioje dešimtyje kaimų mes pažįstame vienas kitą. Pavažiavus keturis kilometrus į vieną pusę – vokiškas kaimas, ten nieko nepažįstu. O pavažiavus 10 kilometrų į kitą pusę – sorbų kaimai. Ten aš pažįstu visus. Mes, sorbai, kaip viena didelė šeima. Dėl savo tikėjimo ir švenčių gausos matomės bent jau kartą per savaitę.“

Katalikybė padėjo Saksonijos žemėse įsikūrusiems sorbams per visus amžius laikytis tvirtai įsikibus vienam kito, atlaikyti priespaudą ir kalbos draudimus. Prūsijos valdovai ir naciai draudė sorbų kalbą. Tačiau tauta sugebėjo ją išlaikyti. Gyvendami evangeliškoje Vokietijos dalyje jie ne tik kaip tauta, bet ir kaip katalikai jautėsi mažuma. Tad nebeliko nieko kita, kaip tapti ypač vieningiems. Seniau sorbai sakydavo: „Geriau susituokti su vokiečiu kataliku nei su sorbu evangeliku.“ O pastarųjų taip pat yra. Jie gyvena Brandenburgo žemėje, netoli Kotbuso, arčiau Berlyno. Tiesa, jų kiek mažiau. Evangelikų tikėjimas lėmė greitą sorbų asimiliaciją su vokiečiais. Be to, jie kalba kita – žemutinių sorbų kalba.„Ilgą laiką buvo manoma, kad tai tik dialektai, bet kalbininkai patikino, jog tai – dvi skirtingos kalbos, – pasakoja mokslų daktarė Ines Keller, Sorbų instituto atstovė. – Žemutinių sorbų kalba panašesnė į lenkų, o Saksonijos sorbai geriau susikalbėtų su čekais.“

Sorbų institutas – viena institucijų, puoselėjančių ir tyrinėjančių sorbų kalbą bei kultūrą. Jis, kaip ir daugelis kitų Bautzen stotissorbų organizacijų, įsikūręs viduramžius menančiame Bauceno mieste. Jau daugiau negu 100 metų šis miestas yra sorbų kultūrinis ir politinis centras. Čia gatvių pavadinimai ir iškabos surašytos dviem kalbomis. Netgi išlipus iš traukinio stotyje visos nuorodos, vedančios į miestą, pasitinka sorbiškai ir vokiškai. Darbe mokslininkė I.Keller su savo kolegomis bendrauja sorbiškai. Ta pati taisyklė galioja visose sorbų institucijose. Vieni su šia kalba užaugę, kiti – jos išmokę mokyklose ar studijavę universitete. Štai viena kolegė vokietė save vadina sorbe pagal profesiją. „Mano močiutė visada sakė: mokykis sorbiškai. Niekada nebūsi apkalbėta“, – šypsosi pasakodama sorbų krašte užaugusi, sorbiškai kalbanti ir dabar Sorbų institute dirbanti moteris.

Užkliūva radikalams

Iskabos 2 kalbomis
Bauceno gatvė

Mokytis sorbų kalbos nuo mažų dienų gali ir vokiečių vaikai. Sorbai džiaugiasi: didėja susidomėjimas dvikalbiais darželiais ir mokyklomis. Tačiau, pasak sorbų sąjungos „Domowina“ prezidento Davido Statniko, mokytojų trūksta. „Apskritai Saksonijos žemėse požiūris į mokytojo darbą yra kiek neigiamas. Daugeliui tai nuobodi profesija. Tad dažnai kviečiamės mokytojų iš Čekijos“, – sunkumais dalijasi pašnekovas.

Jis, kaip ir dauguma tautiečių, mokėsi sorbų gimnazijoje. Šiai tautinei mažumai Vokietijos įstatymai leidžia egzaminus laikyti ne vokiečių, o savo gimtąja kalba. Tai pasirinko ir Wjeselinų šeimos vaikai, mokyklą sorbų kalba baigė ir B.Wjeselina. „Vokiečių kalbos mes mokomės iš aplinkos, iš televizoriaus. Kartais būna savaičių, kai vokiškai net netenka kalbėti. Savo aplinkoje kalbu sorbiškai, darbe kalbu taip pat sorbiškai“, – sako moteris, dirbanti slauge senelių namuose. B.Wjeselina pastebi, kad sorbų kultūra šiuo metu išgyvena renesansą. „Rodės, anksčiau viskas vyko kiek nenoriai. Mano tėvai ne per labiausiai skiepijo sorbišką dvasią ir pasididžiavimą mūsų kultūra. Jie nematė būtinumo nešioti tautinius drabužius. Mes, vaikai, neturėjome tokio pasitikėjimo savimi kaip šiandienė karta. Kartą per savaitę autobusu važiuodavome į muzikos mokyklą ir tarpusavyje kalbėdavome sorbiškai. Kokių tik komentarų negirdėdavome! Tik nežinodavome, kaip reaguoti“, – prisimena 50-metį perkopusi pašnekovė, kurią dėl sorbiško akcento kai kurie vokiečiai palaiko ne vietine.

Jos sūnus Ignacas mano kiek kitaip: „Aš labai gindavau savo kalbą. Nematydavau reikalo jos gėdytis, jei prie vokiečių

Ignac Wjesela
Ignac Wjesela

su draugais kalbėdavausi sorbiškai.“ Kad jaunuolis didžiuojasi esantis sorbas, nekyla abejonių. Apie savo tautos išskirtinumą jis pasakoja su pavydėtinu užsidegimu. „Aš metus praleidau viename miestelyje Vakarų Vokietijoje. Tada supratau, kokį lobį turiu savo krašte. Čia kiekvieną savaitgalį kas nors vyksta. Mes pažįstame vienas kitą. Mes turime tokią turtingą kultūrą ir niekada nesijaučiame vieni. Mūsų žmonės draugiški, nuoširdūs ir atviri. O Vakaruose viskas atvirkščiai – jie turi gerus automobilius, gerus namus, bet bendraujama ten per atstumą. Tai buvo baisiausi mano gyvenimo metai“, – prisimena Ignacas Wjesela.

Pase sorbai – vokiečiai, jų vardai ir pavardės taip pat suvokietinti. Jei tarp sorbų moteris šaukiama Hanžkos vardu, pase ji – Agnes, jeigu į vyrą kreipiamasi Boscijumi, tai vokiškas jo variantas – Sebastianas. O štai tradicinė vokiška Mollerio pavardė sorbams yra Monkas. Tačiau į tai sorbai nekreipia dėmesio. Jie žino – kitaip nebus. Tiktai viena jie patikina: savęs vokiečiais jie nelaiko ir niekada nelaikys.

Vis dėlto kartais sorbai vokiečiams užkliūva, ypač dešiniesiems radikalams. O Rytų Vokietijoje jų daugiau negu kitose šalies dalyse. Kartais sorbai randa suniokotus vietovių užrašus – radikalai užpurškia sorbiškus pavadinimus ir palieka tik vokiškus. O jaunuoliai išgirsta grasinimų, kad Vokietijoje reikia kalbėti vokiečių kalba. „Visa laimė, kad tokių užpuolimų būna retai. Bet visais laikais vis atsirasdavo tokių, kuriuos erzina sorbų kalba. Kai kalba nesuprantama, manoma, kad šalia esantis yra apkalbamas“, – įsitikinęs pagrindinės sorbų institucijos „Domowina“ prezidentas Davidas Statninas.

Švenčia visus metus

Nuotr. iš http://www.bmi.bund.de/
Nuotr. iš http://www.bmi.bund.de/

Kas vokiečių žemėse šeimininkai – sorbai ar vokiečiai, į šį klausimą taip ir liks neatsakyta. Gyvenę šiaurinėje Karpatų pusėje sorbai maždaug prieš 1,5 tūkst. metų pajudėjo į vakarus. Apsistojo 40 tūkst. kvadratinių metrų plote tarp Baltijos jūros ir Rūdinių kalnų, dabartinėje Rytų Vokietijoje, ir lyg šių dienų čia jų namai. Keitėsi politiniai ir istoriniai vėjai, keitėsi valdovai, kūrėsi tai vienos, tai kitos valstybės, susiformavo Vokietija ir ji vėl skilo, tada vėl susivienijo, o sorbai laikėsi išvien. Kartu su kalba jie išsaugojo savo tradicijas ir turtingą kultūrą. Ne veltui tarp vokiečių jie garsėja kaip švęsti mėgstanti tauta. Sorbai to neslepia: bent kartą per mėnesį jie visada turi progą susitikti. Jų švenčių sąrašas yra ilgas ir visos šventės vienodai svarbios: paukščių vedybos, raganų deginimas, žiemos varymas, Devintinės, Sekminės, sekmadieninės mišios, krikštynos, vestuvių ar gimtadienio šventės.

Labiausiai turistus pritraukia katalikų sorbų Velykos. Jos neįsivaizduojamas be raitelių, kiaušinių marginimo ir masinio jų ridenimo.

Velykų riteriai / www.mdr.de
Velykų riteriai / http://www.mdr.de

B.Wjeselina neretai išgirsta klausimą: o kas jų bendruomenėje organizuoja šventes? Atsakymą ji turi: „Visos šios tradicijos taip įaugusios mums į kraują, jas gauname kartu su motinos pienu, tad kiekvienas žinome, kas už ką atsakingas. Mes švenčių neorganizuojame, o kiekvienas prie jų prisidedame. Kiekvienas žinome, kaip elgtis, kaip atrodyti. Tai toks bendruomeniškumo jausmas, kad į nieką nekeisčiau.“

B.Wjeselina su kaimyne prie taut drabuzioMoteris kartu su bendraamže kaimyne savo bendruomenėje atsakingos už tautinių drabužių siuvimą. Nesvarbu, kokia šventė, sorbai jais visada puošiasi. Jeigu pasikeitė šeiminis statusas, jei reikia drabužio vestuvėms ar pasikeitė kūno masė, aplinkinių sorbų kaimų gyventojai žino – dėl šių reikalų reikia kreiptis į B.Wjeseliną. Sorbai savo tautiniais drabužiais labai didžiuojasi, o ypač didžiuojasi jų įvairove. Būta 11 tautinių drabužių regionų, o iki šių laikų išliko keturi.

Sorbams tautinis kostiumas buvęs ne tik švenčių apdaras, bet ir Taut drabuzis - dygsniavimaskasdienė apranga. Dar ir šiandien yra maždaug 100 moterų, kurios tautinius drabužius dėvi kasdien. Dideliu tautiečių skaičiumi sorbai pasigirti negali. Ar negresia vieną dieną šiai tautai išnykti? Išgirdęs šį klausimą Friedrichas Polakas, Sorbų instituto istorikas, tik nusišypso: „Šis klausimas keliamas visais laikais. Galiu patikinti, sorbų tauta išliks. Jų kultūra tikrai neišmirs – tiesiog prisitaikys prie kasdienybės ir vystysis toliau.“ Tuo įsitikinusi ir B.Wjeselina. „Kad vieną dieną sorbų neliks, to net įsivaizduoti neįmanoma. Mūsų kultūra labai stipri, mirti jai neįmanoma“, – patikina moteris ir palinksta prie paskutinių jaunai kaimynei skirto tautinio drabužio dygsnių. Mat rytoj jų kaime – didelė šventė, sorbiškos vestuvės. Pakviesti į jas, žinoma, visi kaimo gyventojai.

Komentarų: 2

  1. Sveiki Silvija, as idejau tik dvi nuotraukas su tautiniais drabuziais. O sorbai turi kur kas daugiau ju – jie tikrai kur kas spalvingesni nei tie, kuriuose matete mano irase. Cia tik as pasirinkau nespalvingus variantus 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s