Hamburgas benamių keliais

img_20160925_165637Šiandien nusipirkau benamių pardavinėjamą mėnesinį laikraštį „Hinz&Kunst“. Po ilgo laiko. Sunkiai nusakomo amžiaus (sakyčiau apie 50 metų), nedidelio ūgio, tvarkingas vyrukas, kuris kasdien stovi mano lankomojoje maisto prekių parduotuvėje, kiekvieną kartą mandagiai pasisveikina su manimi, vos man įžengus pro duris. Tą jis daro su visais. Jo akcentas išduoda, kad jis ne vietinis. Greičiausiai iš Rytų Europos. Gal net iš Lietuvos. Nežinau. Laikraščio jis niekam nesiūlo. Tik kantriai laukia, kol kas prieis ir jį įsigys. Kaina – 2,20 EUR. Pusė sumos atitenka jam, kita – redakcijai. O vos išėjus iš parduotuvės išgirstu kažką šūkaujant lietuviškai.

Du benamiai, prisėdę ant vienos parduotuvės palangės. Jaunesnis su savimi garsiai bendrauja, o kitas – miega. Ir prisimenu ekskursijos vadovų (buvusių benamių) žodžius: „Vietinių hamburgiečių gatvėse sutiksite retai. Gėda sutikti pažįstamus atsidurusius gatvėse išgyna į kitus miestus“. Tokią ekskursiją, kurią veda buvę benamiai, organizuoja tas pats laikraštis „Hinz&Kunst“. Draugė man ją rekomendavo. Smalsumo vedama užsiregistravau ir aš.

Chrisas ir Haraldas ekskursijos metu
Chrisas ir Haraldas ekskursijos metu

Laikraščio redakcijoje mus pasitiko Harald ir Chris. Haraldui – 51 metai. Tačiau veidas išvagotas raukšlių lyg aštuoniasdešimtmečio. Akivaizdu, savo gyvenime jis daug matė ir daug patyrė. Sakoma, vieneri metai gatvėje prilygsta penkerių metų stresui. Haraldas iš Pietų Vokietijos. Gatvėje atsidūrė, kai sužinojo, kad jo žmona jį išdavė su geriausiu jo draugu. Mieste, kuriame jis gyveno, likti negalėjo – per daug didelė baimė sutikti pažįstamus. Patraukė į Hamburgą. Alkoholis, narkotikai, smulkios vagystės – tokie buvo jo 12 metų gatvėje. Chrisui – 41 metai. Jis iš vaikų namų. Tapęs pilnamečiu nesusitvarkė su savarankišku gyvenimu. Išleidęs visas savo santaupas atsidūrė gatvėje. Kol vieną dieną jie pasibeldė į „Hinz&Kunst“ redakcijos duris. Čia pagalbą benamiams teikia socialiniai darbuotojai, o viltį išlipti iš liūno suteikia galimybė užsidirbti, pardavinėjant laikraščius.

Sąlygos griežtos. Pardavinėti galima tik leistinose vietose. Dažniausiai tai būna prie parduotuvių. Su savimi būtina turėti išduotą leidimą. Ir jokiu būdu negalima būti apsvaigus. Mums, ekskursijos dalyviams, irgi buvo pasakyta: jei matysite apsvaigusį pardavėją, būtinai sakykite redakcijai. „Tai jokiu būdu – ne skundas, o mūsų pardavėjų ir laikraščio reputacijos išsaugojimo labui“, tikino Haraldas ir Chrisas.

Tokio laikraščio idėją prieš 23 metus iš Londono parsivežė vienos bažnytinės organizacijos vadovas. Šiandien „Hinz&Kunst“ Vokietijoje didžiausią tiražą turintis gatvės laikraštis. Visame Hamburge jis pardavinėjamas 500 vietose. Kas man labai patinka, laikraščio redakcijoje dirba profesionalūs žurnalistai, kurie už rašymą gauna atlygį, o tai tik parodo leidinio kokybę.

Haraldas laikraščio nebepardavinėja. Važinėjasi po Hamburgo mokyklas ir pasakoja apie benamio gyvenimą. Chrisas

Bahnhofmission - visoje Vokietijoje veikianti organizacija, teikianti pagalba benamiams (bet ne tik)
Bahnhofmission – visoje Vokietijoje veikianti organizacija, teikianti pagalba benamiams (bet ne tik)

pardavinėjimo atsisakyti negalėjo. „Man labai trūktų bendravimo su pirkėjais“, šypsoso vyras. Kartą per mėnesį jie abu vedžioja susidomėjusius benamių keliais. Kur jie gali nusiprausti, kur pavalgyti, kur leidžiama benamiams bent kelioms dienoms gauti stogą virš galvos, kur jie gali laikyti savo daiktus už simbolinį mokestį, kur narkomanai gali pasikeisti švirkštus į švarius – tas vietas, kurias pralenkdavau ir niekada neatkreipdavau dėmesį, pamačiau kitomis akimis.

Prisipažinsiu, aš, turbūt kaip ir daugelis, skubėjau teisti benamius. Sakiau: „Gyventi gatvėje, ypač Vokietijoje, tikrai

jų pasirinkimas. Žino, kur gali nusiprausti, kur pavalgyti. Tai kam dirbti“. Po šios ekskursijos mano argumentai ištirpo. „Kodėl visi benamiai geria ar vartoja narkotikus? O ką visą dieną daryti, kai esi gatvėje?“, klausė mūsų Haraldas. O kai patenkama į šį liūną, išlipti labai sunku. Ne kiekvienam pavyksta. Kaip ir nepavyksta užmegzti patikimų draugysčių tame rate. Išdavysčių čia apstu. Štai kodėl daugelį benamių lydi šunys. Tai pats ištikimiausias jų palydovas, kuris niekada neišduos.

Dar viena Hamburgo iniciatyva - specialios šiukšlinės su lentynėlėmis buteliams, kad renkantiems butelius nereikėtų knaisiotis po šiukšles
Dar viena Hamburgo iniciatyva – specialios šiukšlinės su lentynėlėmis buteliams, kad renkantiems butelius nereikėtų knaisiotis po šiukšles

Miesto iniciatyvos benamiams

Nuo lapkričio 1 dienos iki balandžio 1 dienos Hamburgo miestas kasmet suorganizuoja specialias nakvynės vietas, kad benamiai naktimis šaltuoju metų laiku nešaltų. Šiais metais tokių vietų – 900. Tiesa, kai prasidėjo pabėgėlių banga, benamiai sunerimo, ar tai nebus jų kaina. Tačiau miestas patikino, kad pabėgėlių centrai kuriami atskiru ruožtu. Ir vis dėlto benamiai kartėlio neslepia: pabėgėgliams vietų atsirado, o jiems – jų nėra.

Dar viena iniciatyva

Laikraštis „Hinz&Kunst“ inicijavo ne vieną projektą, kuris suteikia galimybę benamiams grįžti į stabilų gyvenimą. Viena jų – kartu su Hamburgo oro uostu. Anksčiau prieš pat patenkant į patikros dalį, išgerdavau vandens likutį iš savo plastmasinio butelio, o šį išmesdavau į tam skirtą dėžę. Net nesusimąstydama kur. O kam? Dabar žinau, kad būtent šis butelių atsikratymas prie skrendant lėktuvu sukūrė dvi papildomas darbo vietas buvusiems benamiams.

Jei ir jūs susidomėjote šia ekskursija, visą informaciją rasite čia:

https://www.hinzundkunzt.de/projekt/hamburger-nebenschauplaetze/

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s