Liubekas. Ne tik marcipanų ir Hanzos miestas

Liubeko rotušė

Liubekas turi tikrai kuo pasigirti. Šis miestas visada priskiriamas prie gražiausių Vokietijos miestų. Jo kalėdinės mugės visada atsiduria įspūdingiausių vokiškų kalėdinių mugių penketuke. O miesto rotušė laikoma vieną gražiausių Vokietijoje. Tai tikrai dar ne viskas. Tokių iausių miestas turi kur kas daugiau. Rodos, gyventojai dėl tokių epitetų nosį galėtų tikrai riesti. Tačiau jie kuklūs, gal dėlto, kad jų miestas ilgą laiką garsėjo kaip skęstantis skolose. Bet argi tai rūpi turistui, kai miestas savo paveldu nesitveria kailyje nustebinti kiekvieną savo svečią.

Hanzos sostinė
Apie Liubeko aukso laikus, jei tik galėtų prabilti, papasakotų kiekvienas senamiesčio kampas. Miestas savo istoriją rašyti pradėjo 12 amžiuje. Užtruko beveik 100 metų ir jis jau turėjo Hanzos miestų sostinės karūną. Ją nešiojo septynis šimtmečius. Miesto grožiu nesuabejojo ir UNESCO atstovai. Prieš 30 metų senamiestį įtraukė į pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo titulu Liubekas tuomet nušluostė nosį kitiems Šiaurės Europos miestams, mat buvo pirmas įvertintas šios organizacijos.

Miesto vartai – Holstentor / Aut.nuotr.

Daugiau nei 1000 senamiesčio pastatų telpa miesto saloje, kurią supa Travės upė. Dažno svečio kelionė į Liubeko širdį prasideda nuo miesto vartų Holstentor (ypač, jei atvyksite traukiniu). Šie – miesto simbolis. Šiandien čia užsukusiems į vidų jie pasakoja Hanzos sostinės istoriją. Tačiau ir vartų išorė statyta su idėja. Liubekas, tapęs galingu ir turtingu miestu, subūrė nemažą būrį priešų. Ką padarė miestas? Iš išorinės pusės jiems atbaidyti žvelgė skylės, iš kurių kyšojo ginklai. O štai iš vidinės – miesto – pusės matyti tik langais papuoštą gynybinę sieną. Praėjus vartus prasideda kelionė į žavią plytinės gotikos karalystę.

Septynių bokštų miestas

Didingoji St.Marien bažnyčia

Liubekas dar vadinamas septynių bokštų miestu. Pasiekę šv. Petro bažnyčios (St.Petri) 50 metrų aukščio bokšto viršūnę, trumpam įgausite paukščio žvilgsnį ir pasigrožėsite miestu iš viršaus. St.Marien bažnyčios didingas grožis įkvėpė Baltijos jūros regiono tikinčiuosius. Pagal šį modelį daugelis statėsi Dievo namus savo krašte. Vienoje ramiausių senamiesčio vietų pasitinka Liubeko katedra, seniausias miesto statinys, menantis 12 amžių. Deja, nuskriaustas Antrojo Pasaulinio karo bombų, bet vėl atstatytas pagal originalią versiją.

Liubeko katedros fasadas
Šv.Dvasios ligoninė. Dabar – senelių namai.

Beklaidžiodami po senamiestį ir pamatę pastatą su keturiais mažais bokšteliais, neapsigaukite. Tai ne bažnyčia ir šie bokštai nepatenka į tą garsųjį septynetą. Tai šv. Dvasios ligoninė (Heiligen-Geist-Hospital), seniausia socialinė įstaiga Europoje. Prašau, dar vienas iausias. Turtingieji 13 amžiuje inicijavo jos statybą. Iš pradžių veikė kaip ligoninė, vėliau – kaip senelių namai. Dar ir šiandien čia dienas leidžia senoliai. Nebijokite užsukti. Priekinėje pastato dalyje dažnai organizuojamos parodos.

Įėjimas į uždarus kiemus

O kaip gyveno vargšai? Jie gyveno mažuose mediniuose namuose, kurie glaudėsi vienas šalia kito, norėdami sutilpti likusioje laisvoje žemėje. Tokie pasislėpę gyvenamieji rajonai vadinami Gängeviertel (tiesioginis vertimas – praėjimų rajonas). Mat jie visi sujungti kiemais ir praėjimais. Liubeke kažkada jų būta 180. Šiandien jų 90. Tiesa, namai nebe mediniai. Bet praėjimai lygiai tokie pat maži ir siauri, kad net ir man, 162 cm dydžio damai, reikia ir pasilenkti. Girdėjau, pro ypatingai siaurus praėjimus sunkiai būdavo karstus pranešti. Tad tekdavo ir karsto dangtį nuimti, kad tik mirusysis pasiektų amžinojo poilsio vietą. Vieną tokį koridorių į vidinius kiemus rasite Engelswisch gatvėje, ties 28 namo numeriu. Klaidžiokite tol, kol rasite kitą išėjimą.

Nobelio lauretai ir marcipanai
Liubekas didžiuojasi ir dar vienu savo titulu. Jis – trijų Nobelio lauretų miestas. Rašytojas Tomas Manas, kuris kūrybai įkvėpimo ieškodavo Kuršių Nerijoje, gimė čia. Kaip ir politikas Willy Brandt, 1971 metais gavęs Nobelio taikos premiją. O trečiasias – rašytojas, poetas Giunteris Grasas. Gimė jis Gdanske, tačiau Liubeke gyveno ir kūrė iki savo mirties. Visi trys turi savo vardo pažintinį muziejų.

Tik viena iš lentynų Niederegger parduotuvėje

Jei galėtų, liubekiečiai įteiktų Nobelio premiją ir savo garsiajam marcipanui (70 proc. marcipanų masės ir 30 proc. cukraus). Nors iš tiesų, teigiama, kad šį cukraus ir migdolo riešutų masę atrado Vidurio Rytų gyventojai. Liubeke vargšai išnaudojo tai alkiui numarinti, nes be problemų buvo gauti per daug į miestą priplukdyto cukraus ir migdolo riešutų. O štai vienas konditeris Niederegger pagerino receptą ir išgarsino marcipanų skonį visame pasaulyje. Dar ir šiandien, netoli rotušės, pasidžiaugti marcipanų produktų įvairove, paragauti ar nusipirkti galima Niederegger parduotuvėje, kurios sienos kito kvapo nuo firmos įkūrimo net ir nežino.

Komentarų: 2

  1. Labai džiaugiuosi atradusi šį puslapį. Šiemet buvau Liubeke. Labai gražus ir jaukus miestas, bet mes jame buvome trumpai ir dar mums nepasisekė su gide.

  2. Kaip smagu girdėti, kad džiaugiatės mano atrastu puslapiu! Smagių tolimesnių atradimų Vokietijoje čia ir gyvai vaikštant jos gatvėmis! Asta

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s