Vokiečiai čia atostogauti dievina, bet gyventi nenori

Šaltinis: TMV. Autorius: Roth

Šis Vokietijos regionas man primena Lietuvą. Tiek istorija, tiek landšaftu. Niekad nesiveržiau keliauti po šią šiaurinę šalies žemę. Maniau, kas mane gali čia nustebinti. Tačiau labai klydau. Keturios dienos keliaujant po Meklenburgo-Pomeranijos (vok. Mecklenburg-Vorpormmern) dvarus, jų jaukias kavinaites, pažintis su vietiniais idealistais, kūrėjais ir menininkais, iškeitusius didmiesčio triukšmą į ramybės paiešką, mane nuoširdžiai nustebino ir pakeitė mano nuomonę.

Šaltinis: TMV, autorius: Läufer

Vokietijoje šį regioną galima vadinti Baltijos jūros pakrantės karaliumi. Sunervinusį kaimyną, kuris taip pat paplūdimyje gaudo saulės spindulius, bet dėl kokių nors priežasčių supykdžiusį šalia gultinį,  čia galima drąsiai pasiųsti labai toli. Jis vistiek liks prie jūros. Meklenburgo-Pomeranijos žemė turi beveik 2000 kilometrų pakrantės. O taip pat beveik 2000 ežerų ir 26 tūkstančius upių bei upelių. Rojus žvejams, mėgstantiems vandens sportą ir ieškantiems ramybės. Akivaizdu, kad tai yra tai, ko ieško vokiečiai. Jau kelerius metus iš eilės jie mieliau atostogoms renkasi lygumų ir vandenų Meklenburgo-Pomeranijos kraštą nei didingąją kalnuotąją Bavariją.

Buvusi Vokietijos Demokratinės Respublikos dalis

Šaltinis: TMV, autorius: Grundner

Šis šiaurinis regionas Sovietų Sąjungos laikais buvo Vokietijos Demokratinės Respublikos dalis. Griūvus sienai, rytų vokiečiai laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti patraukė į vakarinę šalies dalį. Gimtosiose žemėse liko stovėti apleisti gražuoliai dvarai, sodybos, sovietinių laikų statybų namai ir prisiminimai. Likusiems gyventi liko viltis, kad su nauju istorijos puslapiu gyvenimas akivaizdžiai pagerės ir pas juos. Vis dėl to viltis per 25 metus peraugo į neviltį ir pyktį. Labiausiai dėl vis dar mažesnių atlyginimų nei Vakarų Vokietijoje. Dėl to Meklenburgas-Pomeranija, kaip ir kitos Rytų Vokietijos žemės, yra vieta, kur dauguma rinkėjų labiausiai tiki dešiniųjų populistų partija AFD (liet. “Alternatyva Vokietijai”). Greičiausiai dėl visų šių priežasčių ši Vokietijos žemė neptraukli gyventi kitiems.

Grįžta į gimtinę

André Lenz parduotuvės durys atsiveria į jo prižiūrimą sodą / Autorės nuotr.

Tačiau šis kraštas pamažu atgimsta. Vis daugiau nusprendžia grįžti į savo gimtąsias žemes arba atsiranda tokių, kurie čia randa ieškotos ramybės. O ir erdvės naujiems projektams ir idėjoms čia vietos su kaupu. Kas Vokietijos dalyje, nepaliestoje sovietinės dvasios, gyventojus sunku dar kuo nustebinti, Meklenburge-Pomerinijoje tai padaryti kur kas lengviau. Kuo ir naudojasi André Lenz. Prieš 15 metų įsigyti buvusią apleistą Wiligrad dvaro sodybą ir joje įkurti vietą kūrėjams bei jaukią kavinę, daugeliui pasirodė misija neįmanoma. Tačiau vyras ir jo šeima tikėjo šia idėja.

Kavinė su pačių keptais pyragais / Aut.nuotr.

Iš visų pamirštos vietos jie sukūrė oazę, kurioje šiandien telpa vietinių menininkų darbai ir kurioje nosį kutena čia pat kepamų pyragų kvapai, kviečiantys sustoti ir mėgautis akimirka. Dabar čia galima ir riešutų aliejų išsispausti. Šią idėją André Lenz parsivežė iš Pietų Vokietijos. O savo krašte jis pirmasis ir kol kas vienintelis, siūlantis šią paslaugą.

Wiligrad dvaras žvelgia į Švėryno ežerą, savo plotu gerokai lenkiantį lietuviškąjį Drūkšių ežerą. Tačiau važiuojant per šią dvaro vietovę mane tarsi grąžino į Lietuvą. Iš gražuolių dvaro pastatų, kurių pilnas miestelis, dar dvelkia užmarštis. Kai kurie dar apleisti ir pamiršti. Kai kurie atgaivinami. Pats dvaras dabar – parodų vieta. O sovietiniais laikais čia buvo policininkų rengimų vieta.

Willigrad dvaras / Aut.nuotr.

Atsigaunantys dvarai

Už šio paradinio Stelshageno dvaro-viešbučio fasado prasideda kelionė

Visame Mecklenburgo-Pomeranijos regione daugiau nei 2000 dvarų ir pilių. Pamažu, lyg nedrąsi pirmoji pavasarinė žolė,  jie atbunda naujam gyvenimui. Kai kuriuos pasiima valstybė savo globon, kiti sugrįžta pas savo šeimininkus. Vienas dvarų – vėl Cordes šeimos rankose. Susijungus Vokietijai, dabar 95-metė Gertrud Cordes grįžo į savo gimtuosius namus, į Stelshageno dvarą. Paliko juos kaip jauna mergina, grįžo kaip alternatyvios medicinos puoselėtoja. Įkūrė vietą, kviečiančią visus atsipalaiduoti, vaišinančią tik vegetariškais ir veganiškais patiekalais ir draudžiančią rūkyti. Gūdžiais 1996 metais tai buvo labai drąsu. Šiandien ši vieta vos spėja priimti visus, ieškančius tokio poilsio.

Meklenburgo Anglija

Bothmer pilis / Aut.nuotr.

Viena įspūdingesnių vietų rytinėje Meklenburgo-Pomeranijos dalyje – barokinė pilis Bothmer. Tiksliau, gal labiau pilies pirmasis šeimininkas. Grafas Hansas Caspar von Bothmer buvo pirmasis Anglijos karaliaus patarėjas. Gyveno jis Downing Street 10. Šiandien tai – vienas žinomiausių adresų Londone. Dėl savo šeimininkų: Didžiosios Britanijos premjerų. Iš čia grafas von Bothmer nuo 1726 metų vadovano pilies statyboms Meklenburgo žemėse. Vyras buvo diplomatas, daug keliavo po Europą ir domėjosi architektūra. Dėl to visus architektūrinius elementus, kas jam labiausiai patiko, panaudojo savoje statomojoje pilyje. Tačiau didžiausią įtaką grafo pilies statybose padarė jo rezidencinė šalis, dėl to pilis dar vadinama Meklenburgo Anglija. Kol Rytų Vokietiją nuo Vakarų skyrė siena, ši įspūdinga vieta virto senelių namais. O valstybė šiuo statiniu rūpintis pradėjo tik prieš daugiau nei 10 metų ir kviečia apsilankyti atgaivintuose rūmuose.

Žaliavalgių rojus

Kristin Brandt tiki augalų galia / Aut.nuotr.

Įspūdžiai iš kitų šalių gali įkvėpti ne tik architektūriniams projektams, bet ir naujiems judėjimams. Prieš 300 metų ir šiandien. Meklenburgietė Kristina Brandt išvažiavo studijuoti sodininkystės į Berlyną, praleido keletą metų Airijoje, kur prižiūrėjo ekologinius sodus ir nusprendė grįžti į gimtinę. Su idėja propoguoti žaliavalgystę ir įkurti žaliąjį rojų gimtajame krašte. Įsigijo buvusios klebonijos sodybą Börzow miestelyje ir pradėjo ekologišku pagrindu auginti laukines vaistažoles ir piktžoles. Viskas prasidėjo prieš 20 metų, kai ekologijos tema

Žaliasis rojus ir vaistažolių auginimo vieta “Brandtgrün“ / Aut.nuotr.

buvo dar visiems svetima. Vos patekus į moters įkurtą sodybą „Brandtgrün“, rodos, patenki į apleistą sodybą, kur niekas neprižiūrėta. Tačiau kiekvienas augalas čia auginamas tikslingai ir pagal labai aiškiai, tik šeimininkams žinomą tvarką. Čia be jokios sąžinės graužaties būjoja kiaulpienės, balandūnės ir šiaip žolė, nes kiekvienas augalas vėliau pavirs valgomuoju produktu. Pavyzdžiui, žolių sultimi, kurios daugeliui atstato sveikatą. „Tai yra sveikiausia, ką mes gamtoje turime“, tikina Kristina Brandt. Trijų hektarų žemės šeimininkei nerimauti nereikia ir dėl pesticidų. Aplink nėra jokių didelių ūkininkų laukų. Moteris ir jos vyras yra vieninteliai propoguojantys žaliavalgystės Mecklenburge-Pomeranijoje. Tačiau jos vardas žinomas visoje šalyje. Iš šios sodybos pagal užsakymus į visus Vokietijos kraštus ji siunčia šviežius, tik ką nuskintus augalus. O kol šie keliauja pas užsakovus, pas moterį patirties semtis atvyksta praktikantai iš visos pasaulio.

Mažiausias Meklenburgo kultūros centras

Mažiausias Meklenburgo kultūros centras “Kremserei“ / Aut.nuotr.

O štai už 100 kilometrų viename vos kelis namus turinčiame tvarkingame kaimelyje dvi kaimynės nusprendžia įsteigti kultūros centrą. Viena pabėgusi iš Hamburgo, kita – čia užaugusi. Viena įsigijusi niekam nereikalingą, tačiau vietovės viduryje stovinčius senus didingus ūkinius pastatus, kita – įkurusi jaukius atostogų apartamentus su galimybe pažinti … asilus iš arti. Niekuo ypatinga, nieko neišsiskirianti vieta – na nebent įdomiu pavadinimu Klain Krams (vok.Klein Krams) tapo mažiausiu Meklenburgo kultūros centru „Kramserei“. Spektakliai, menininkų seminarai, o vasarą ir sekmadieniais atidaryta vasaros kavinė privilioja didelį būrį gerbėjų. Net ir iš Hamburgo, nutolusio per daugiau nei 100 kilometrų. Ir niekuo ypatingas kaimas tampa ypatingu.

Visos kelionės metu nesilioviau Meklenburgo-Pomeranijos lyginti su Lietuva. Kartais

Aut.nuotr.

architektūra leisdavo suabejoti, kur aš. Kartais ilgai apleisti, o dabar atsigaunantys istoriniai pastatai ir kaimai, į kuriuos pamažu vėl grįžta gyvenimas ir viltis. Juk lietuviai taip pat atranda kaimo privalumus, atgaivindami griūnančius namus ir rasdami galimybę kurti tai, kas patinka. Tik niekada nebūčiau patikėjusi, kad panašumų ieškosiu (ir rasiu) tarp savo šalies ir turtingosios Vokietijos. Tačiau, akivaizdu, realybė parodo visai kitas kasdienybės puses.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s