Pabaltijo universitetas Hamburge gimė iš alkio laisvei ir mokslui

Nuotr.iš http://www.hamburg-tourismus.de

Šis didingas pastatas šiandien kviečia užsukti susipažinti su Hamburgo miesto istorija. Prieš daugiau nei 70 metų dabartinis muziejus, tuo metu kiek skylėtas ir karo bombų apžalotas, buvo vieta žinių, mokslo ir akademinio gyvenimo besiilginčių lietuvių vieta. Ne tik lietuvių, latvių ir estų taip pat. Bendromis jėgomis 1946 metais jie inicijavo ir įkūrė Pabaltijo universitetą. Gera studijų kokybė buvo žinoma net kitoje Atlanto pusėje. Universiteto studentams vėliau be problemų plačiai durys buvo atvertos į Vokietijos, JAV aukštųjų mokyklų ir universitetų autoditorijas.

Pabaltijo universiteto pradžia
Tie, kurie priverstiniu būdu turėjo palikti Lietuvą ir vėliau bus vadinami išeivijos lietuviai, ėmėsi veiksmų svetimoje šalyje prislopinti alkį gimtinei ir mokslui. Jie – tai inteligentai, išsilavinę žmonės, Lietuvoje užėmę aukštus postus, žymūs politikai, menininkai, mokslininkai, jaunuoliai studentai, gimtuosius namus palikę tiesiai iš universitetų auditorijų. Daugelis rinkosi Vokietijos kryptį, net jei ji pati labai kentėjo nuo Antrojo pasaulinio karo padarinių. Išeiviai manė, tik trumpam, kol Lietuvoje pagerės politinė situacija, ir vėl visi galės gyventi nepriklausomoje šalyje.

Kad laikas nebūtų tuščiai leidžiamas ir protas turėtų veiklos, lageriuose, kuriuose buvo apgyvendinti lietuviai, pradėjo kurtis lietuviškos mokyklos ir gimnazijos. O britų zonai priklausančiame Hamburge gyvenantys Pabaltijo šalių akademikai nutarė imtis naujo iššūkio – įkurti universitetą. Vienerius metus akademinis jaunimas ir universiteto dėstytojai glaudėsi dabartiniame Hamburgo miesto istorijos muziejuje (Museum für Hamburgische Geschichte). Vėliau jie persikėlė už Hamburgo, į Pinnebergo kareivines. Šiandien, deja, jos matomos tik archyvniuose kadruose ir nuotraukose, mat šiuo metu čia kyla daugiaaukščiai namai. Viena tokių galimybių – olandų režisierės Helgos Merits filmas „Pabaltijo universiteto istorija“ (The story of the Baltic University). Į jos rankas atistiktinai patekęs jos tėvo esto studento pažymėjimas pažadino moters smalsumą sužinoti apie šį universitetą daugiau. Iš atrinktų archyvinių kadrų ir buvusių studentai atsiminimų gimė dokumentinis filmas. Išsamiausiai apie jo veiklą lietuvių kalba aprašo Bostono lietuvių enciklopedija.

Diskusijos su dėstytojais ant laiptų

Studentai vietoj vadovėlių į paskaitas nešdavosi kėdes / http://www.elca.org/archives

Dažnai be vadovėlių ir tuščiais skrandžiais studentai sėdėdavo auditorijose. Į paskaitas, kaip filme prisimena studentai, ir savo kėdes reikėjo nešiotis. Tačiau tai netrukdydavo godžiai semtis naujų žinių. Dėstytojai viską rašydavę lentose. Kai kurie studentai gaudavę ir vadovėlius, šie būdavę lotynų arba vokiečių kalbomis. Pastaroji buvo oficiali universiteto kalba. Tik paskaitose su vienos tautybės studentais vyraudavo jų gimtoji kalba. Lietuviškai visi kalbėjo lietuvių literatūros istorijos, lietuvių kalbotyros, bibliotekininkystės, Lietuvos istorijos ir tautotyros paskaitose.

Universitetas turėjo aštuonis fakultetus: filosofijos ir filologijos, ekonomikos ir teisės, žemės ūkio, matematikos ir gamtos mokslų, chemijos, mechanikos, architektūros ir inžinerijos, medicinos. Pastarųjų studijų studentai galėjo naudotis Hamburgo universiteto histologijos ir patalogijos institutais ir didele miesto ligonine Marienkrankenhaus.

Virš 1000 studentų ir apie 200 dėstytojų sudarė Pabaltijo universiteto bendruomenę. Latvių studentų buvau daugiausiai, kone pusė studentijos. Iš Latvijos buvo ir dėstytojų daugiausiai. Vėliau į unviersitetą stojo ir kitų tautybių studentai. Universiteto teritorija buvo lyg atskiras akademinis miestelis. Jame vyko paskaitos, šalia – gyvenamosios patalpos.  Visi gyveno susikirstę pagal tautybes. Kaip filme „Baltijos universiteto istorija“ prisimena buvęs studentas Pranas Jurkus, po paskaitų diskusijos tęsdavosi prie namų ant laiptų su dėstytojais. Tarp jų – Vasaro 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška, Vincas Krėvė, tautosakininkas prof. Jonas Balys, lingvistas prof. Pranas Skardžius.

Ne tik diskutuodavo. Studentai ir dėstytojai būrėsi į chorus, šokių ratelius, organizuodavo ekskursijas, sportuodavo, eidavo į operos spektaklius. Ir nors bendrų renginių, jungiančių visas šalis nebūdavo, universiteto aplinkoje vyravo darna. Kiekvienas sau kūrėsi savo šalies aplinką, taip užpildydavę gimtinės ilgesį.

Universiteto pabaiga
Tačiau britų karinei valdžiai ši akademinė erdvė pradėjo trukdyti. Jie vis bandė kišti pagalius į ratus. Vienuolika kartų keitė universiteto pavadinimą. Oficialiai jis buvo vadinams ir D.P Study Centre (D.P. – displaced persones, liet.vertimas – perkeltųjų asmenų studijų centras), ir H.D.P university (liet. – Hambugo perkeltųjų asmenų universitetas). Paskutinis jo pavadinimas oficialiuose raštuose -Pinneberg Study Centre (liet. – Pinebergo studijų centras). Ir nors britai uždraudė vartoti Pabaltijo ir universito žodžius, visi universitetą vadino senuoju pavadinimu. Ir po jos vėliava fotografuodavosi. Britai taip pat bandė įvesti tam tikras sąlygas: iš universiteto stovyklos turi būti iškelti visi studentai, išbuvę jau du semestrus, neleisti į universitetą stoti vyresniems nei 25 metų jaunuoliams. Bet šiems norams iki paskutiniųjų pavyko pasipriešinti.

Net jei ir nebūtų buvę trukdžių iš šalies, universitetas būtų ilgai greičiausiais ir negyvavęs. Kai paaiškėjo, kad gimtosiose šalyse, padėtis negerėja, daugelis pradėjo dairytis kitų krypčių. Kas pasirinko JAV, kas Australiją, kas Kanadą, kas Didžiąją Britaniją ar dar kitas šalis. Pamažu tiek studentų, tiek dėstytojų ratas pradėjo byrėti. O 1949 metų rugsėjį Pabaltijo universitetas visiems laikams padėjo tašką savo istorijoje. Buvo bandyta universitetą kelti į kitą Atlanto pusę, tačiau visų mintys buvo sutelktos kitur: ne į akademinį išgyvenimą, o į asmeninius poreikius: kur pasidėti, kur prisiglausti.
Net jei dabar Pabaltijo universitetas – tik istorija, tai buvo svarbus etapas visiems šios akademinės bendruomenės nariams. Tai buvo šviesulys jų neaiškiame, liūdesio apgaubtame pabėgėlių gyvenime. Universitetas gyvavo devynis semestrus.  75 studentams pavyko gauti jo diplomą. O laikas, viltingai belaukiant geresnės situacijos savuose kraštuose, praėjo prasmingai: malšinant mokslo, žinių, diskusijų, šeimų ir gimtinės ilgesio troškulį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s