Ten, kur vynas upėmis teka

Na gerai, gal ne visai. Bet bent jau turėtų. Mat didžioji Vokietijos vyno regiono dalis driekiasi prie dviejų upių: Reino ir Mozelio (Mosel). Pastarosios upės regionas visada mane viliojo. Kaskart jo nuotraukos mane užburdavo, kol galų gale pasidaviau jų kerams ir išsirengiau į kelionę. Buvo pirmasis lapkričio savaitgalis. Kiek rizikinga. Tačiau, patikėkite, rizikuoti vertėjo. Nes kas nerizikuoja, tas negeria rizlingo.

Šiais metais ruduo visoje Europoje buvo ypatingas. Tiesiog tobulas kelionėms, šiltų pasaulio kampelių ieškoti net ir nevertėjo. Mozelio kraštas mane pasitiko pačiame rudens spalvų sodrume. Net nepamenu, kada taip intensyviai paskutinį kartą tokiais dideliais gurkšniais gėriau rudenišką harmoniją į save. Jaukus ryto vėsumas, tirštomis pastelinėmis spalvomis pasidabinę medžiai ir rūku alsuojantis Mozelis. Skamba romantiškai, bet taip ir jaučiausi. Šis kraštas tikrai pažadina net kietai užmigusią romantiką. Šiaurės Vokietija – vikingų, o štai vakarinė šalies dalis – riterių kraštas, menantis Romos imperijos laikus. Dažnai pasijusdavau esanti kaip nutapytame natiurmorte. Mozelio kraštas prasideda Koblence (Koblenz), teka per Tryrą (Trier) ir baigiasi tie Liuksemburgu. Toliau jis vingiuoja per Liuksemburgo-Vokietijos sieną ir baigiasi (tiksliau prasideda) Šiaurės Rytų Prancūzijoje. Važiuojant Vokietijos Mozelio upės pakrante, automobiliu šis atstumas įveikiamas per tris valandas. Tačiau tik teoriškai. Nes sustoti norisi kiekviename miestelyje ir ties kiekvienu upės vingiu. Mano maršrutas buvo dar trumpesnis: nuo Koblenco iki vienos gražiausių Vokietijos pilių Eltz.

Mažasis Paryžius – Koblencas

Vokietijos kampas Koblence / http://www.koblenz-touristik.de

Koblenco mieste Reinas priima Mozelį į savo glėbį. Dėl šio vaizdo miesto svečiai visų pirma traukia čia. Ši vieta dar vadinama Vokietijos kampu (Deutsches Eck). Dėl keletos priežasčių. Šioje vietoje, kur susitinka abi upės, 13 amžiuje įsikūrė kryžiuočių ordinas. O po 600 metų buvo pastatytas paminklas kaizeriui Vilhelmui I. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai nusprendė jį atiduoti Versaliui. Tačiau 63 tonas sveriantis paminklas, susijungus Vokietijai, vėl grįžo namo. Jei kiekvienam tektų pabūvoti ant paminklo (kas, deja, neįmanoma), surpastumėte, kodėl UNESCO Vidurinę Reino dalį priimė savo globon. Tai vienas gražiausių ir seniausių šios upės kutūrinių landšfatų. Kitame krante ant kalno mojuoja Ehrenbretstein tvirtovė. Joje šiandien jaunimo nakvynės namai ir istorijos muziejus. Ir vis dėlto, įsitikinti šiuo UNESCO grožiu iš viršaus įmanoma. Virš Reino kyla keltuvai, jungiantys abu krantus. Tačiau tik iki 2026 metų. Papildomi kabeliai ir važiavimo priemonės gadina tikrąjį Viduriniojo Reino grožį: toks UNESCO sprendimas.

Milžiniškas paminklas kaizeriui Vilhelmui I

Reino pakrantė Koblence

Ilgą laiką Koblencas buvo turistų pamirštas. Nors jis istorijoje visda buvo svarbi vieta. Čia kūrėsi romėnai, kurį laiką jis priklausė prancūzams, po to buvo atimtas prūsų. O per paskutinį pasaulinį karą, deja, sugriautas. Koblenco senamiestis vėl buvo atstatytas. Bet tik prieš septynerius metus juo vėl pradėjo žavėtis turistai. Jo renesansas prasidėjo 2011 metais, kai buvo surengta kas dvejus metus skirtinguose miestuose organizuojama Vokietijos sodų paroda. Prancūzai savo valdymo metais šį miestą vadino mažuoju Paryžiumi. Jis tikrai jaukus miestas. Nedidelės senamiesčio gatvės, romantiškos abiejų upių pakrantės, tiltai su arkomis, didingus laikus menantys pastatai. Kiekvieną galėčiau pavadinti rūmais, nors jų Koblence išties yra.

Kelionė iki Ertz pilies

O nuo Koblenco prasidėjo mano kelionė į Mozelio regiono grožybes. Nereikia net automobilio. Regioniniai traukiniai rieda Mozelio pakrante. Tik spėk dairytis. Upės slėniai, dailininkų teptuko prašantys peizažai, nuo kalvų mojuojantys vyuogynai ir rudeninės spalvos, kurių mano akims vis negana. Mes išlipame viename seniausių Mozelio regiono miestelių Treis-Karden. Nuo čia su vokiečių grupe, vedami Mozelio krašto ambasadoriaus, pėsčiomis judėjome link gražuolės Eltz pilies, rankomis ir minčių galia bandėme nuplėšti rūką nuo Mozelio, gėrėme vaizdus ir rizlingą. Garsiojo baltojo vyno rizlingo (Riesling) namai – būtent šis seniausias Vokietijos vyno kraštas. Tik iš čia užaugusių vynuogių gali būti jis gaminamas. Mozelio dirvožemis turi to, kas daro rizlingą išskirtiniu: ne daug alkoholio, bet įspūdingai sodrus skonis.

Tik štai, butelių, pilnų rizlingo, galėtų būtų daugiau. Bet per pastaruosius metus vynuogynų mažėja. Iš 12 hektarų liko 9. Kalta ne klimato kaita. Naujoji karta nebenoriai perima šios šeimos verslo, kuriame vis dar reikia daug rankų darbo. Daugelis atsisako didelių vynuogynų ploto, pasilieka tik mažą dalį sau vynui pasigaminti. Taip, kaip lietuviai auginasi patys sau bulves, taip mozeliečiai sau augina vynuoges, o vakarus leidžia prie savų pačių pagaminto vyno taurių. Tai nebūtinai turi būti rizlingo vynuoges, čia taip pat auginamos silvaner bei müller-thurgau vynuogių rūšys. Mozelyje labiausiai dominuoja baltas vynas. Tačiau kai kurie gamina ir raudoną. Tik štai, čia jau skonio reikalas – geras jis ar ne. Aš asmeniškai jame pasigendu sodrumo.

Mozelio turizmo centrai džiaugiasi: turistai vėl pamažu atranda šį regioną. Kurį laiką jis buvo pamirštas. Net tik turistų. Jame mažėjo ir gyventojų, ypač mažuose miesteliuose. Ir jie vis dar neskuba pildytis. Kas niekada nesiskundė lankytojų stoka – tai viena gražiausių Vokietijos pilių Ertz. Jos nematyti nuo pagrindinių kelių palei Mozelį. Iki jos dar reikia gerokai paėjėti, net jei ir

Viena gražiausių Vokietijos pilių Ertz

atvykstate automobiliu. Siaurame Mozelio slėnyje, miškų paslėptame, staiga iš už kampo išlenda ji – beveik 900 metų senumo gražuolė pilis. Ši saugi vieta išgelbėjo ją nuo puolimų ir bombų. Dėl to ji visame originalume reprezentuoja 500 metų senumo architektūros stilius. Pilis nuo 14 amžiaus priklauso kilmingai von und zu Eltz šeima. Jau daugiau nei 30 kartų rūpinasi šios pilies išlikimu. O nuo balandžio iki lapkričio mėnesio duris atveria ir lankytojams.

Yra daugybė priežasčių, kodėl aš vėl grįšiu į Mozelio regioną. Dar tiek daug atsakymų noriu rasti, dar tiek daug slypi nematytų ir nežinomų lobių, dar tiek daug ko noriu pati išbandyti. Mozeli, man tavęs negana!Tik nežinau, kaltas rizlingas ar išties užburiantys vaizdai, kurių, beje, patys mozeliečiai sau pavydi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s