Pėsčiomis per jūrą iki Hamburgo

Skamba kaip iš fantastikos knygos. Bet tikrai taip yra. Tik štai, iš Hamburgo reikia važiuoti beveik 100 kilometrų į Vakarus, kad ir vėl atsidurtumėte jame. Šiaurės jūros sala Neuwerk beveik 700 metų yra Hamburgo dalis. O kai atslūgsta vanduo, iki jos galima nueiti pėstute. Nebūtina tai daryti, bet – patikėkite – labai įdomu.

Sala Neuwerk
Norint patekti į salą, reikia važiuoti į Cuxhaven (lietuviškai – Kukshafenas). Nuo jo iki salos Neuwerk – 10 kilometrų. Juokinga, bet tiesa, tai – Hamburgo rajonas, iš visų pusių skalaujamas Šiaurės jūros bangų. Galima sakyti, mažiausias jo rajonas, nes jame vos 40 gyventojų. Pati sala – tobula vieta norintiems ramybę ir poilsį semti saujomis ir tiems, kuriems jokių atrakcijų nereikia. Nes tokių čia net nerastumėte. Pati didžiausia atrakcija, kurią sala siūlo, tai – kelionė iki jos. Ir iš to, galima sakyti, salos gyventojai gyvena.

Kažkur toli matosi salos krantas

Šiaurės jūros atoslūgiai
Jau daug kartų esu čia, savo tinklaraštyje, išpažinusi meilę Šiaurės jūrai – dėl jos „išėjimo“ ir vėl „sugrįžimo“. Man taip magiška! Kas šešias valandas Mėnulis susirenka vandenį ir po šešių valandų jį vėl grąžina. O tame tarpe lieka magiškoji Vatų jūra, kitaip tariant lieka tik jūros dugnas ir jo gėrybės bei matomos ir nematomos gyvybės. Kada vanduo atslūgsta, o kada vėl bus potvynis, galima matyti internete – yra sudaryti kalendoriai. Todėl galima ir be ekskursijų stebėti šią ypatingą gamtos vietą išbandyti ir stebėti.

Kelionė pėsčiomis į salą
Kai atsiveria Vatų jūra, o vanduo per 20 kilometrų nutolsta nuo krantų, tik tuomenet galima išsiruošti į salą Neuwerk. Kuo anksčiau, tuo saugiau. Labai daug žmonių daro tai be gidų. Šiltais vasaros šeštadieniais į salą išsirengia tokia keliaujančių žmonių masė, kad prilygsta tirščiausiai turistinei kurorto gatvei. Taip pasakojo mūsų gidė.  Nes būtent ji lydėjo mus per Vatų jūrą. Taip kur kas įdomiau, bet ir kur kas saugiau. Įdomiau, nes pakeliui ji vis pasakojo ir padėjo surasti matomus ar pasilėpusius Vatų jūros gyvius: krabus, moliuskus, jūros žvaigždes, kriaukles. O taip pat ji žino saugiausius kelius ir žino, kaip tinkamiausiai vienoje ar kitoje vietoje elgtis.

Mūsų pirmoji kliūtis. Geriausia nesidairyti, kad pusiausvyros neprarastum.

Kliūtys
Trys didelės kliūtys mūsų laukė. Kai ji mums tai pristatė, šiek tiek suabejojau, ar tikrai čia man! Bet apsidairiau į kitus mano pakeleivius – skirtingo amžiaus žygeivius ir supratusi, kad tokie turai ne pirmą kartą organizuojami, nurimau. Ir iš tiesų, visos šios kliūtys įveikiamos. Baugios jos taip pat nėra. Reikia tik tinkamai elgtis. Kaip pavyzdžiui, du vandens telkiniai Vatų jūroje pakeliui į salą nepasitraukia. Deja, lietuviško atitikmens nežinau. Panašios jos į upes, kurios lyg nenutraukiamos gijos jungiasi su upėmis, įtekančiomis į Šiaurės jūrą. Tai štai, pirmoji pasitiko akmenuotu dugnu ir labai stipria srove. Vandens buvo beveik iki kelių. Prisakyta buvo eiti vorele ir geriausia nesidairyti, kad iš pusiausvyros neišvirstumėm. Pavyko įveikti.  Visiems.

Kol be gido išsirengę žmonės toliau rinkosi tiesiog eiti tiesiai, mūsų gidė patraukė kairiau. Prasidėjo klampiausia žygio dalis. Mūsų gidė žinojo, kur tos klampos mažiausiai. Svarbiausia – nelikti vietoje, o judėti į priekį. Dar viena taisyklė, kurios turėjome laikytis. Likti vietoje reiškė galimybė vis labiau smigti į Vatų jūrą. Kad tai tikrai nutikti gali, girdėjome. Atokiau nuo mūsų iš baimės klykė mergaitė, įklimpusi iki kelių. Pagalbos kviesti nereikėjo – susitvarkė patys tėvai.

Antroji kliūtis buvo gerokai klampi

Na, o kita kliūtis – dar viena upė. Jau nebe tokia srauni, bet gili ir vis dar klampi. Vandens buvo gerokai virš kelių. Kai kuriose vietose, kaip pasakojo gidė, vandens gali būti ir iki kaklo.

Link finišo
Beveik nuo čia prasidėjo bekliūtinė atkarpa. Kartais sustodavome paklausyti gidės. O kone visą laiką tiesiog ėjome. Ganydami, rodos, ranka pasiekiamus debesis, stebėdami kelią po kojomis, vis atsisukdami pamojuoti nutolstančiam krantui, o tolumoje matydami artėjantį. Kartais grakščiai pro šalį prajodavo žirgai. Arba visų dėmesį sukaustydavo arklių traukiami vežimai su turistais. Taip, besimėgaujant nekasdiene patirtimi, po 3,5 valandų pasiekėme ir pačią salą. Ją apeiti užtenka maždaug pusantros valandos.

Klausėte, kaip grįžome? Galima likti saloje. Bet mes, kaip ir kone visi, grįžome keltu. Jis išplaukia, kai Vatų jūra vėl tampa vandeningąja Šiaurės jūra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s