Heidelbergas ir akmenų jūra

Jei galvojate, ką (dar) būtų galima pamatyti Vokietijoje, darykite, kaip japonai: būtinai į savo sąrašą įtraukite ir Heidelbergą. Nesižavėti šiuo miestu neįmanoma. Tikrai.

Ką pamatyti Heidelberge?

Dabar ir aš suprantu, kodėl Heidelbergą veržiasi pamatyti turistai iš Azijos, kodėl čia studijuoti renkasi studentai ir kodėl romantikos įkvėpti čia važiuoja tie, kurie jos ilgisi ar nori jos daugiau. Pasisekė, išsirinkau geriausią laiką aplankyti šį miestą – šį beveik koronišką rudenį. Be manęs buvo tik vietiniai ir, turbūt vietinių akimis, dar keletas turistų. Alkūnėmis stumdytis per žmonių srautą nereikėjo, vietų lauko kavinėse netrūko, svarbiausi miesto objektai prieš mano objektyvą pozavo tik man. Galiu tik įsivaizduoti, kas būtų, jei ne pasaulinė pandemija.

Mano prisiminimuose Heidelbergas nutapytas šviesiomis, šiltomis ir jaukiomis spalvomis. Žinoma, pasisekė su geru oru. Tačiau šis miestas mane ir nustebino. Maniau, kad dienos užteks su kaupu. Vis dėl to klydau. Naujas vietas mėgstu pažinti lėtai, paklystant ir užklystant, dažnai renkuosi ne tiesiausius kelius. Buvau tikra, tokiam būdui Heidelbergas pat tas. Pasirodo, ne. Šis 160 tūkstančių gyventojų turintis miestas turi pasiūlyti kur kas daugiau nei jos žaviąją pilį. O šioji tikrai žavi, ne veltui – Vokietijos romantikos simbolis. Pilis ir jos aplinka – įspūdingos. Nuo terasų atsiveriantys vaizdai – taip pat. Matyti per miestą tekanti Neckar upė, ja plaukiantys laivai ir kitas krantas, besipuošiantis vynuogynais.

This slideshow requires JavaScript.

Iš kito kranto atsiveriantis Heidelbergas turistams žinomas geriausiai – iš lankstinukų ir atvirukų. Visu puošnumu švyti pilis ir tiltas, vedantis į jį. Šiame krante driekasi Filosofų kelias. Juo vaikštant ir senamiesčiu iš aukštai galima žavėtis. Arba nuosavomis kojomis galima klaidžioti jo jaukiomis gatvėmis bei skersgatviais. Užklysite į BIERGARTEN, gausite ne tik alaus. Skamba gal kiek keistai šis mano pasisakymas, bet aš tikrai suabejojau, ar alaus sode man įpils vyno. Bet padavėjas, išgirdęs tokį mano klausimą, tik labai plačiai nusišypsojo. Ir, žinoma, vyno gavau.

Kitas miesto vaizdas atsivers (to aš nebespėjau), jei susiviliosite kelių valandų ekskursija laivu. Arba pakilsite funikulieriumi nuo Heidelbergo pilies į aukščiausią miesto vietą. Šią atrakciją taip pat atidėjau kitam kartui. Laukti būtų tekę daugiau nei valandą, nes dėl higienos saugos sumetimų žmonių srautas buvo labai ribojamas. Akivaizdu, Heidelbergo miestas nedidelis, bet jo grožis – akimis neaprėpiamas.

Akmenų jūra

Kitą dieną išsiruošiau akmenų jūros (Felsenmeer) pamatyti, maždaug 50 kilometrų nuo Heidelbergo. Net jei ir mano bičiulė Justina rodė nuotraukas, šią „jūrą“ įsivaizdavau kur kas mažesnę, o kai atsidūriau prie jos, supratau, kodėl. Mano vaizduotė buvo tiesiog dar nepajėgi suvokti, koks tai galingas ir protu nesuvokiamas gamtos stebuklas.

Sakykime, šioje vietoje kažkada buvo krioklys. Tik kažkada vietoj vandens pradėjo riedėti akmenys. Kone visi – lietuviško Puntuko dydžio. Taip susidarė vieno kilometro ilgio kelias į kalno viršūnę, vien iš akmenų. Bet čia jau mano vaizduotės vaisius. Galima tikėti ir legenda. Skirtinguose miškuose gyveno du milžinai. O siena tarp šių buvusi būtent ten, kur dabar „akmenų jūra“. Vieną dieną milžinai labai susipyko ir pradėjo mėtytis akmenimis. Dabar čia – šis turistus viliojantis gamtos atrakcionas. Žinoma, geriausia Felsenmeer atsiradimo istoriją paaiškina mokslas. Ji skamba daugmaž taip: šioje vietoje prieš 340 milijonų metų susidūrė du žemynai. Čia iškilo didžiuliai kalnynai. Jų viduje pradėjo tirpti uolienos, kurios pradėjo veržtis į viršų magmos pavidalu. O tuomet, kai prieš 330 milijonų metų Žemė atšąlo, pradėjo formuotis akmenys. Žinoma, ši papasakota istorija – tik labai paviršutiniškas pasakojimas. Te atleidžia tie, kuriems norisi daugiau detalių.  

Taigi, šių akmenų į rankas niekaip nepaimsite. Kaip Justina sakė, tai – puntukų jūra, ir ja galima pakilti į viršų, šokinėjant nuo akmens ant akmens. Nebuvo taip paprasta. Kai dešimtmetis Mykolas įveikdavo vieną etapą, aš dar puškuodavau kažkur jo vidury. Ilgai galvodavau, kaip čia peršokti vieną ar kitą tarp akmenų didelį ar mažą susidariųsį tarpą. Arba kaip įveikti tą atkarpą, kurioje, rodos, prieš tave tik statūs neįveikiami akmenys. Vaikai tai įveikia puikiai. Jie veikia intuityviai. Suaugusius labiau baimė kausto. Bent jau mane. Visų įmanomų amžiaus atstovų šokinėja šioje vietoje per akmenis: nuo tėvų su kūdikiais nešioklėse iki senelių su ar be anūkų.

Tiesa, šiuo akmenimis banguotu kalnu galima žavėtis ir kitu būdu – aplink jį  vingiuoja pėsčiųjų takas. Mes jį rinkomės kelionei atgal prie automobilio. Šokinėti akmenimis atgal jau nebesinorėjo.

Nuotraukos iš asmeninio albumpo ir http://www.pixabay.com

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s