O aš į Šiaurę dumsiu!

Rytų fryzijaPagalvojau ir tikrai išdūmiau, nejuokauju. Prieš Šiaurės jūros užmačiau miestą Norden, kas vokiškai ir reiškia Šiaurę. Paviliojo pavadinimas ir smalsumas galų gale pažinti man dar nepažįstamą Rytų fryzų kraštą Vokietijos Šiaurės vakaruose.

Kaip vokietis iš Bavarijos mėgsta pabrėžti, kad jis bavaras, taip ir vokietis iš šio Šiaurės Vokietijos krašto, būtinai pasakys: aš esu rytų fryzas. Taip, kaip skiriasi jūra nuo kalnų, taip skiriasi ir pietų vokiečio charakteris nuo šiaurės vokiečio. Pastarasis – ramus, kaip jūra tykų vakarą. Turbūt, kad atlaikytų vėjo šuorus, gūsius, audras, kurių, gyvenant prie jūros, netrūksta.

Rytų fryzų kraštas šliejasi prie Nyderlandų sienos ir Šiaurės jūros bei driekiasi nuo Emden iki Wilhelmshaven, nuo Norden iki Oldenburg. Taip pat jų krašte ir septynios salos: Borkum, Juist, Norderney, Baltrum, Langeoog, Spiekeroog ir Wangerooge.

Miesto Norden centras

Esu įsitikinusi, kada tu Rytų fryzų krašte, lengva atpažinti: akivaizdžiai prasiplėtęs horizontas ir padidėjęs vėjo jėgainių kiekis. Vėjas – šio krašto šeimininkas. Važiuodama žinojau tik du dalykus apie šį regioną: jų žiemos žaidimą Bosseln, apie kurį jau rašiau, ir tai, kad jie yra pasaulio arbatos gėrimo čempionai – 300 l per metus išgeria vienas fryzas. Visa kita atrasti ir patirti nusprendėme vietoje.

Arbatos gėrimo ceremonija pagal Rytų fryzus

„Gerti arbatą vadinasi pamiršti pasaulio triukšmą“ – švietė užrašas, atsivertus meniu vienoje kavinėje. Akivaizdu, kad Rytų fryzų krašto nacionalinis gėrimas – arbata. Beveik kiekviena kavinė siūlo susikurti arbatos gėrimo ceremonijos ritualą. Užsisakius ąsotėlį arbatos (Kännchen) bus patiekta arbata gėlėtame ąsotėlyje, o prie jų priderinti porcelianiniai puodeliai kaip karališkuose rūmuose, kai arbata mėgaujamasi pakėlus mažąjį pirštelį, ir kristalizuoto cukraus gabaliukai (Kluntje arba Kandis) .

O tada – labai svarbu! – eiliškumas. Visų pirma, į puodelį keliauja cukraus gabaliukas (arba daugiau, kam norisi saldžiau), tada pilama arbata (kokia traški melodija susikuria, kai arbata aplieja Kluntje) ir tuomet metas mažam šaukšteliui grietinėlės. Minutėlei sulaikykite kvapą ir stebėkite, kaip arbatos puodelyje susidarys grietinėlės debesys, šiame krašte vadinamais Wulkje. Dabar galima mėgautis arbata ir bent jau trumpam pamiršti, kas vyksta aplink.

Kraštovaizdis, pakrantė ir architektūra

Man vienas geriausių būdų pažinti kraštą – sėstis ant dviračio ir pasirinkti vieną, o kitą dieną kitą kryptį. Pasiklysti, nuklysti, užsilikti, sustoti ir vėl važiuoti, kol jėgos leidžia. Ir būti pasiruošusiam staigmenoms. Taip buvo ir šįkart.

Vistik buvau atsivežusi su savimi lūkesčius – maniau, aikčiosiu ir nespėsiu viską gerti akimis. Ir vis dėlto pirmą dieną labai pykau ir klausiau savęs, ką aš čia veikiu ir kurių velnių čia kiti važiuoja atostogauti. Pasirinkome kryptį Šiaurės jūros įlanka, iš kurios galima mojuoti kaimyninei šaliai ir aplankyti daug mažų Rytų fryzų regiono miestelių. Laukai ir pievos, pievos ir laukai ir dar kartą laukai ir pievos – toks buvo mus visada lydintis peizažas. Pamatyti jūrą galima tik palipus ant pylimų. Taip nuo potyvnių saugosi visas Šiaurės jūros regionas. Karts nuo karto sustodavome prieš švyturių ir užsukdavome į miestelius, kurių visų architektūra mums pasirodė panaši – jaukios gatvelės, vėjo malūnai ir raudonų plytų architektūra.

Kiek kitoks vaizdas mus pasitiko jaukiame, bet pripildytame turistų Greetsiel miestelyje – su jachtomis ir spalvotais namais. Iš to noro pamatyti ką nors VAU net nepastebėjome, kaip įveikėme 60 kilometrų (jei ką, man čia labai daug 🙂 )

Tik antrą dieną nurimau ir leidau savaitgaliui įvykti. Mynėme toliau. Tik šįkart be jokių lūkesčių. Tada supratau – Šiaurės kraštui reikia duoti laiko. Ir pačiai sau. Minti, gerti horizontų gylį, sustoti pakrantėje, atslūgus Šiaurės jūros vandeniui grožėtis salų kontūrais. O potiekos vienišų kilometrų, vėl įvažiavus į didesnį, turistais alsuojantį miestą, galvoti, kaip pabėgti nuo šios žmonių masės.

Pakeliui namo pati stebėjausi savo būsena: jaučiausi, kad Šiaurėje buvau ne savaitgalį, o visą mėnesį. Vėjas, pievos, laukai padarė savo – gerokai prapūtė galvą, o lūkesčiai ištirpo kaip kristalizuoto cukraus gabalėlis karštos arbatos puodelyje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s